Bwaahhh why so serious

Vaikinas guli ant grindų, prasegtais marškiniais, stebi šviesą, kuri jį apšviečia blankia melsva spalva. Jam taip ramiai begulint, jis netikėtai susiriečia, užsimerkia, ir krūtinė paplūsta krauju. Jis prisimena, motiną verkiant šalia jo, prisimena minią žmonių, stebinčią jį veriančiais žvilgsniais - jis dėl visko kaltas. Prasimerkęs pamato savo atspindį, stovintį šalia jo gulint. Atspindys paleidžia peilį jam į akį iį viršaus, o šis užsimerkia ir laukia savo galo, bet kiek laiko praėjus ir supratus, kad niekas nevyksta, jis atsimerkia ir pamato peilio smaigalą besiremiant jam į vyzdį. Jo prisiminimai nenori jo pačio šešėlio praeityje, jis, nesugebėdamas savęs priimti, ieško būdų prisikelti. Kiekvienas prisiminimas iššaukia dar vieną kraujo pliūpsnį jam iš krūtinės.

Vyksta cirko pasirodymas. Artėja lyno akrobato eilė, šis nervingas suka ratus užkuliusiuose ir trina rankas. Tai - pirmasis jo viešas pasirodymas ir jis dar nežino, ką reiškia lynu eiti, kai esi stebimas krūvos smalsių akių su skirtingais palinkėjimais.
Artistas išgirsta savo vardą ir neria į cirko arenos šviesas. Apgraibom, dar vedėjui kalbant, jis suranda kopėčias ir vikriai jas užlipa iki lyno. Dabar yra jo akimirka - jis pasižiūri žemyn ir pamato, kad apsauginio tinklo jau nebėra. Lėtai nuryja seiles.
Muzika prityla, vedėjas pasitraukia į užkliusus ir visos šviesos nukreipiamos į artistą. Šis, grakščiai išsiriečia, kaip buvo mokytas ir lengvai priglaudžia pėdą prie lyno. Ištiesęs rankas jis pradeda savo pasirodymą.
Visą šį laiką vengęs pažiūrėti į minią jis įsidrasina ir pakelia akis į žiūrovus, tik staiga, viskas apsiverčia. Garsai tampa duslūs, galva ima suktis, jis pradeda rizikingai laviruoti ir visa tai trunka tik akimirką - jis vėl atgauna savo pojūčius, bet pažvelgęs į minią sustingsta. Jis apsivertė aukštyn kojomis. Dabar jis stebi visus iš padilbų ir supranta, kad šiai akimirkai jis yra pačioj stabiliausioj padėty.
Jis pastebi žmones - jų veidus, neramius, linksmus, nustebusius, tačiau visi išreiškia irzlumo būseną. Pamato jų judesius ir atkreipęs dėmesį pastebi, kad jie visi tokie neužtikrinti, ir balansuoja daug dramatiškiau, negu jis ant lyno. Akrobatas nustebęs stebi šią minią pamiršęs savo pasirodymą - paprasto žmogaus spektaklis tampa daug įdomesniu nei jo.
Visa tai trunka labai trumpai ir jis pastebi, kad jis jau perėjęs lyną, iškėlęs rankas klausosi žiūrovų aplodismentų. Jam tampa aišku, kad jo spektaklis tampa daug mažesniu ir nereikšmingu, kai kiekvienas šioj cirko palapinėj sėdintis žmogus rizikuoja savimi daug labiau negu jis eidamas lynu be apsaugų. BBD

du aprasymai scenarijui

Jis prabudo tik iškritęs iš medžio, taip ir nesupratęs, ne, sakykime, gal net nesuvokęs, jog visų pirma, jame miegojo. Kaip įlipo, kaip iškrito, ant kurios šakos miegojo, jis jau nebežino. O gal jam pasivaideno, kad jis iškrito, gal jis tik miegojo po medžiu, kol susapnavo tą sapną, tą, kurį sapnuojame visi, kad krentame?

Tačiau tai reikštų, kad jis miegojo, o, gal porą minučių geriausiu atveju, kai atrodo, jog jis kaip grizlis, pabudęs iš žiemos miego.

- O dieve, o jeigu iš tikrųjų aš esu grizlis ir sapnavau kad esu žmogusm, ir atrodo kad esu žmogus, bet dabar turiu kailį, blusas ir jokie darbai manęs nelaukia išsskyrus išgyvenimą? - jis sunerimo. Tada susimąstė. - Bet jeigu aš lokys, argi aš galiu galvoti apie Dievą? O gal gyvūnuose nuo jų gimimo atsiranda automatinis Dievo išpažinimas ir jis yra, o jeigu aš dabar nušvisiu? Jei suprasiu visą tiesą, būdamas paprastas suknistas lokys.

Ne, jis žmogus, nusprendė pažvelgęs į savo kailiu apaugusias letenas.

---------------------------------------------------------------------------------------

Jei tyla yra kaip dvasia, kuri kartais turi persikūnijimus, tai vienas iš jų būtų jis. Kartais atrodo, kad jis šneka, bet iš tiesų tyli. Kartais tylėdamas jis pasako daugiau negu retas iš mūsų kuris pasakys. Gal atrodo kad aš kažką sudievinu, bet ne, pažiūrėkime į tai labai paprastai, suvokiant, kad galima užsidėti akinius ir į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į meno kūrinį. Jei eitum gatvėje pro jį, tai praeitum ir nepastebėtum, susitelkus į savo problemas mintis idėjas, ir vėl grįžkime atgal, į problemas. Bet kartais sustoji ir nutyli. Tada tavo akys pagauna jį. Ir suvoki, kad dažnai neišgirsti, ką jis tau pasako, bet supranti nejučiomis ir tau nereikia perklausti jo dar kartą. Štai tokia garbinga yra jo tyla, neliepianti jam įrodyti savo reikiamumo ar buvimo. Jei žmogus yra balsingas, ir daug šneka, pirma supratimo mintis, kad jo nėra, bus klegesio trūkumas. Tam, kad suprastum, jog jo, tylaus tylaus, nėra, tau teks pakelti akis ir apsidairyti.
Ir tas papildomas akių pakėlimas, kai šiandien svarbi kiekviena sekundė duodam šiam tyliam žmogui privilegiją būti pastebėtam. Jei, jei tik tavo akys jį pagaus ir atkreips dėmesį.

Kontraktas

Ranka perbraukiu per sieną ir netyčia spusteliu stipriau - laukiu, kol nusibrozdinsiu, ir kaip vaikas bėgsiu pas mamą paprašyti, kad nuramintų ir žaizdą papūstų. Pasakyk man, pasakyk, kad tai, kas vyksta mano galvoje dabar vyko ir kai vaikas buvau, tik niekad nesupratau, o ne, aš nesupratau, bet ir dabar aš negaliu suvokti, visko, ką turiu atlikti.

Pasieki tinkamą amžių ir gauni smūgį, kai supranti, kad dokumentai tave pirštais bado išvadinami suagusiu, o tau atrodo, dar vis tie metai, kai nesupranti savęs ir pagalvoji, kaip gerai bus, kai užaugsi. Ne, man ne gaila, kad suaugau, o ne, visai ne gaila, nes mano mėgstamiausias laikas visada bus dabar ir čia, na, bent jau šitaip apsimesiu ir aprasojusiems langams šnabždėsiu, kad parodytų man ateitį netyčia. 

Bet aš noriu, kad man nerūpėtų. Aš norėčiau šalta širdimi būti, o gal šilta, kad sau atleisti sugebėčiau. 

Niekada niekada, nebūsi tobulas tu niekada, ir kai pasieksi dangaus vartus, surasi nuodėmę bent vieną, o nežinojai, o ties pragaro karštom durim tau atsidūrus, taip norėjus, pasakys, kad dangui priklausai nes daug daugiau tu gero mums išpildei. Ir ką, o ką tuomet daryt, kai supranti, kad nei tobulai geras nei blogas tu niekad nebuvai ir galų gale esi žmogus, gero padaręs ir daug įskaudinęs? 

Susitaikyk. 

Ir kai aš sugebėsiu tapti sau drauge (o kiek galima man šito norėti, prašyti, savo jau ir taip gležnos kantrybės), pasakyti sau, kad ne, tu negali būti tobula, negali sakyti, kad būsi tobula, nebus to, nerasi nušvitimo ir netapsi tobula, kol suprasi, kokia vidutinybė tu esi, kuri kaip ir kiekvienas mūsų padėjęs galvą sunkią į pūkinius patalus, tyliai verkia, nes tai ne debesis, o tik sunki lova su senu čiužiniu. 

Būk geras, atsakyk į patį pirmą klausimą, kurį užduodi sau - verta gyventi, ar neverta. 

Susitaikyk. 

Nenorėsiu būti tobula, kai atsimušiu į dugną, kurio nėra. 

SU - SI - TAI - KYK

Kristalai

Smėlis byra per mano delną, toks smulkus, švelniai glostantis man odą. Biru, biru, o aš nubyrėsiu ir nugarmėsiu į bedugnę

Išgyveni tą akimirką 
Purvinoj, purvinoj buity 
Kuomet niekas nesvarbu 
Kaip tau gera 
Tavęs čia nėra, nes tu čia esi 

Ačiū, ačiū už viską, ką gavau. Už nemigos naktis ir akimirkas kai negalėjau pajudinti nei piršto iš baimės, už tas dienas kurias norėjau praleisti ir išbadyti iš savo gyvenimo visais dvasios peiliais.

Visos mano negandos man nutiesė takelį, šį takelį, kuriuo aš pasiekiau šiltą paplūdimį ir galiu dabar trinti smėlį sau tarp pirštų, apsimesdama, kad nesvarbu man, kas rytoj nutiks.

Aš bijau, bijau be proto, dėl savęs, kitų, rytojaus, dėl savo ateities, ar nulipdysiu ją laimingą? Šie klausimai mane kankins ir kankina dieną naktį tačiau šiai trumpai akimirkai vėjui džiovinant mano veidą galiu užsimerkt ir pasakyt, kad ne, man nerūpi.

Tokia akimirka paruošia dar didesniems išbandymams ir sunkesnėms nemigo naktims ateity, kurios tau kada nors plaukus nudažys baltai.

Bet o, o mano šventos dvasios ir šamanai, koks mano gyvenimas paprastas, net jeigu taip neatrodo. Jis bus paprastas.

Visi mūsų nuogąstavimai ir bėdos atsimuša į vieną kryžkelę ir tik vieną, su dviem visiškai vienodais takais: bus arba nebus. Ir viskas. Viskas.

Užsimerk.
Ir tu čia.

Tu kaip kristalas, toks nuostabus ir tyras, nepaliestas, saugok save, nes nusipelnei pačio žydriausio dangaus ir šilčiausio juoko. Aš tavim tikiu.

7734

Šimtą naktų sruvus kraujui iš akiduobių ir šimtą kartų tam pačiam prakeiksmui skambėjus tarp mano sielos kerčių galbūt tu manai, kad jau nebeprabusiu, bet tavo šmėkla liksiu su visam ir tegu tik Dievas tau tepadeda, seniai tavęs išsižadėjęs. Neberasi kelio tu atgal, ne, ne, niekada, o aš tau galvą glostysiu, galbūt tai gailestingoji mergelė?

Aš, tik aš, vienu metu tau būsiu ir kankintoja ir sergėtoja ir tu nepaliksi šio prakeiksmo kur nors praeity, toli nuo savęs, nes aš būsiu šalia, kad ir kaip nenorėtum

Ne, nepakenkti
Ir nepadėti
Aš tik stebėtoja tyliai
Tyliai
Tave iš proto išvesiu

Kaip tu išvedei mane ir aklą palikai pasauliui ir grožiui, aš nebegalėdama matyti šviesos, pasirūpinsiu, kad tu jos nebejaustum.

Neliesk manęs kai prabusi, prašau, nes prakeiksmas tas pats įsilauš į tavo širdį ir trečią akį vien tik blogiui matyt išauginęs kitas dvi apakins, nebebus, nebebus.

Daugiau
Niekada
Nesakyk
Kad negaliu

Tik tyliai palik ir tykiai numirk

Jei tu

Nykstančiame lietuje pėdsakai sklaidosi tavo, balose, po kurias teškens vaikai, bet niekada jau mes. Tuščiai ieškosiu išėjimo iš ten, kur jų tūkstantis, bet aš akla ir nieko negirdžiu, tad ir kiek tu šauksi mane, aš nesurasiu tavęs nei pagal balsą, nei lūpas.

O jei, o jei atsuktumėm viską truputį atgal.. O jei pabandytumėm iš naujo ir šį kartą aš tavęs neskriausiu už klaidas o tu manęs nedraskysi už kiekvieną blogą žodį, gal nebūtumėm patekę į labirintą, kuriame prarandame širdis

Mano mylimoji, o mano mylimoji aš, aš pati, niekada nemokėjusi būti savo drauge, gal kada nors aš atsisėsiu ant to suoliuko ir pasišnekėsiu su tavim nepradėjus draskyti į gabalus... O ar galiu, galiu ar negaliu mylėt kitus, jei pirmiausia atstumiu pati save?

Kas buvo, jau buvo, o kas bus yra mūsų rankose, o jei mes pasistengtumėm, kartu, dėl savo ateities? Jei tu manęs nevestum už rankos į kiekvieną mano pačios sukurtų košmarų kampelį, parodytum kur saulė? Kur šukės, iš kurių klijuosim savo ateitį, kad ir kokia iškraipyta ji bebus.

Kai nieko nebeliks ir trim akimirkom pasaulyje liksiu, atrodo, vienui viena... Būsi tu. Ar galėsi mane apkabinti ir pasakyti, jog viskas gerai?

Prašau prašau apsikabink ir nepaleisk ir pasakyk kad esi mano draugė ir visada būsi, niekada nepaliksi manęs bejėgės su savo mintimis ir praeitim, rodyk tik ateitį, prašau, kas buvo, nebesvarbu.

"Ji paleidžia mano ranką ir ima tolti, po truputį, neatsisukusi nei atsisveikint ir aptemęs dangus paleidžia sunkius lašus, kurie nudaužo mano sužalotą kūną. Neatsisuka.. Nei karto." 

Šiandien mano trims akimirkoms tu buvai šalia.

Ačiū.

Tik tak tak tik

Ruožais išpaišytas mano kūnas guli nebegyvas skaidriam lietuj lyjant nežinomam šaligatvy, komiksas prastas, aš pirmas puslapis, o mano siela išeina ieškoti nuotykių - tebūnie kūnas gyvena prastuose menko biudžeto košmaruose, o, realybe, tu žavinga.

Po vieną žingsnį, bet užtikrintą, žengiu nieko neturinčioj erdvėj, mano siela kaukši šiom grindim ieškodama prasmės bet kam tai reikalinga, pajuntu savo širdies ritmą, gal šoksiu, gal išnyksiu, o koks ir skirtumas, aš esu tokia, kokia niekada dar nebuvau ir nebebūsiu. Tik šiandien šiai akimirkai apsimesime kažkuo,

akimirkos žavume, kur tu kur tu kur tu niekur niekada neatsirandantis trupinius pažeri man ir ką dabar aš turiu daryt bandydama juos surinkti ir ploju rankomis tau katutes o mano kojos mirusios o mirusios jos šoka aš šoku ar nuo tilto ar šiaip niekas nesužinos mes niekas šį vakarą esame viskas ir man to užtenka, po šio galiu išnykti ir nebegrįžti. 

Mano siela pajuto nušvitimą ir grįžo į realybę ir nuo šiol viskas bus taip kitaip kaip niekad nebuvo ir spalvos man nebebus tokios pačios. Tu nebebūsi toks pats, tokia ir aš.

Pasuksime skirtingais keliais po to vėl susitiksime ir vėl absoliučiai nauji žmonės

Nešnekėjus su tavim taip ilgai žinosiu tik tai kaip atrodai bet nebežinosiu kas tu esi ir taip mes susipažįstam kiekvieną dieną iš naujo.

Ir man to užtenka.
Ir kaip man gera...
Su milijonų problemų man aplink merkiant akis aš akla ir man nusispjaut.