Šimtą naktų sruvus kraujui iš akiduobių ir šimtą kartų tam pačiam prakeiksmui skambėjus tarp mano sielos kerčių galbūt tu manai, kad jau nebeprabusiu, bet tavo šmėkla liksiu su visam ir tegu tik Dievas tau tepadeda, seniai tavęs išsižadėjęs. Neberasi kelio tu atgal, ne, ne, niekada, o aš tau galvą glostysiu, galbūt tai gailestingoji mergelė?
Aš, tik aš, vienu metu tau būsiu ir kankintoja ir sergėtoja ir tu nepaliksi šio prakeiksmo kur nors praeity, toli nuo savęs, nes aš būsiu šalia, kad ir kaip nenorėtum
Ne, nepakenkti
Ir nepadėti
Aš tik stebėtoja tyliai
Tyliai
Tave iš proto išvesiu
Kaip tu išvedei mane ir aklą palikai pasauliui ir grožiui, aš nebegalėdama matyti šviesos, pasirūpinsiu, kad tu jos nebejaustum.
Neliesk manęs kai prabusi, prašau, nes prakeiksmas tas pats įsilauš į tavo širdį ir trečią akį vien tik blogiui matyt išauginęs kitas dvi apakins, nebebus, nebebus.
Daugiau
Niekada
Nesakyk
Kad negaliu
Tik tyliai palik ir tykiai numirk
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą