Smėlis byra per mano delną, toks smulkus, švelniai glostantis man odą. Biru, biru, o aš nubyrėsiu ir nugarmėsiu į bedugnę
Išgyveni tą akimirką
Purvinoj, purvinoj buity
Kuomet niekas nesvarbu
Kaip tau gera
Tavęs čia nėra, nes tu čia esi
Ačiū, ačiū už viską, ką gavau. Už nemigos naktis ir akimirkas kai negalėjau pajudinti nei piršto iš baimės, už tas dienas kurias norėjau praleisti ir išbadyti iš savo gyvenimo visais dvasios peiliais.
Visos mano negandos man nutiesė takelį, šį takelį, kuriuo aš pasiekiau šiltą paplūdimį ir galiu dabar trinti smėlį sau tarp pirštų, apsimesdama, kad nesvarbu man, kas rytoj nutiks.
Aš bijau, bijau be proto, dėl savęs, kitų, rytojaus, dėl savo ateities, ar nulipdysiu ją laimingą? Šie klausimai mane kankins ir kankina dieną naktį tačiau šiai trumpai akimirkai vėjui džiovinant mano veidą galiu užsimerkt ir pasakyt, kad ne, man nerūpi.
Tokia akimirka paruošia dar didesniems išbandymams ir sunkesnėms nemigo naktims ateity, kurios tau kada nors plaukus nudažys baltai.
Bet o, o mano šventos dvasios ir šamanai, koks mano gyvenimas paprastas, net jeigu taip neatrodo. Jis bus paprastas.
Visi mūsų nuogąstavimai ir bėdos atsimuša į vieną kryžkelę ir tik vieną, su dviem visiškai vienodais takais: bus arba nebus. Ir viskas. Viskas.
Užsimerk.
Ir tu čia.
Tu kaip kristalas, toks nuostabus ir tyras, nepaliestas, saugok save, nes nusipelnei pačio žydriausio dangaus ir šilčiausio juoko. Aš tavim tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą