Tik tak tak tik

Ruožais išpaišytas mano kūnas guli nebegyvas skaidriam lietuj lyjant nežinomam šaligatvy, komiksas prastas, aš pirmas puslapis, o mano siela išeina ieškoti nuotykių - tebūnie kūnas gyvena prastuose menko biudžeto košmaruose, o, realybe, tu žavinga.

Po vieną žingsnį, bet užtikrintą, žengiu nieko neturinčioj erdvėj, mano siela kaukši šiom grindim ieškodama prasmės bet kam tai reikalinga, pajuntu savo širdies ritmą, gal šoksiu, gal išnyksiu, o koks ir skirtumas, aš esu tokia, kokia niekada dar nebuvau ir nebebūsiu. Tik šiandien šiai akimirkai apsimesime kažkuo,

akimirkos žavume, kur tu kur tu kur tu niekur niekada neatsirandantis trupinius pažeri man ir ką dabar aš turiu daryt bandydama juos surinkti ir ploju rankomis tau katutes o mano kojos mirusios o mirusios jos šoka aš šoku ar nuo tilto ar šiaip niekas nesužinos mes niekas šį vakarą esame viskas ir man to užtenka, po šio galiu išnykti ir nebegrįžti. 

Mano siela pajuto nušvitimą ir grįžo į realybę ir nuo šiol viskas bus taip kitaip kaip niekad nebuvo ir spalvos man nebebus tokios pačios. Tu nebebūsi toks pats, tokia ir aš.

Pasuksime skirtingais keliais po to vėl susitiksime ir vėl absoliučiai nauji žmonės

Nešnekėjus su tavim taip ilgai žinosiu tik tai kaip atrodai bet nebežinosiu kas tu esi ir taip mes susipažįstam kiekvieną dieną iš naujo.

Ir man to užtenka.
Ir kaip man gera...
Su milijonų problemų man aplink merkiant akis aš akla ir man nusispjaut.