Jei tu

Nykstančiame lietuje pėdsakai sklaidosi tavo, balose, po kurias teškens vaikai, bet niekada jau mes. Tuščiai ieškosiu išėjimo iš ten, kur jų tūkstantis, bet aš akla ir nieko negirdžiu, tad ir kiek tu šauksi mane, aš nesurasiu tavęs nei pagal balsą, nei lūpas.

O jei, o jei atsuktumėm viską truputį atgal.. O jei pabandytumėm iš naujo ir šį kartą aš tavęs neskriausiu už klaidas o tu manęs nedraskysi už kiekvieną blogą žodį, gal nebūtumėm patekę į labirintą, kuriame prarandame širdis

Mano mylimoji, o mano mylimoji aš, aš pati, niekada nemokėjusi būti savo drauge, gal kada nors aš atsisėsiu ant to suoliuko ir pasišnekėsiu su tavim nepradėjus draskyti į gabalus... O ar galiu, galiu ar negaliu mylėt kitus, jei pirmiausia atstumiu pati save?

Kas buvo, jau buvo, o kas bus yra mūsų rankose, o jei mes pasistengtumėm, kartu, dėl savo ateities? Jei tu manęs nevestum už rankos į kiekvieną mano pačios sukurtų košmarų kampelį, parodytum kur saulė? Kur šukės, iš kurių klijuosim savo ateitį, kad ir kokia iškraipyta ji bebus.

Kai nieko nebeliks ir trim akimirkom pasaulyje liksiu, atrodo, vienui viena... Būsi tu. Ar galėsi mane apkabinti ir pasakyti, jog viskas gerai?

Prašau prašau apsikabink ir nepaleisk ir pasakyk kad esi mano draugė ir visada būsi, niekada nepaliksi manęs bejėgės su savo mintimis ir praeitim, rodyk tik ateitį, prašau, kas buvo, nebesvarbu.

"Ji paleidžia mano ranką ir ima tolti, po truputį, neatsisukusi nei atsisveikint ir aptemęs dangus paleidžia sunkius lašus, kurie nudaužo mano sužalotą kūną. Neatsisuka.. Nei karto." 

Šiandien mano trims akimirkoms tu buvai šalia.

Ačiū.