Kontraktas

Ranka perbraukiu per sieną ir netyčia spusteliu stipriau - laukiu, kol nusibrozdinsiu, ir kaip vaikas bėgsiu pas mamą paprašyti, kad nuramintų ir žaizdą papūstų. Pasakyk man, pasakyk, kad tai, kas vyksta mano galvoje dabar vyko ir kai vaikas buvau, tik niekad nesupratau, o ne, aš nesupratau, bet ir dabar aš negaliu suvokti, visko, ką turiu atlikti.

Pasieki tinkamą amžių ir gauni smūgį, kai supranti, kad dokumentai tave pirštais bado išvadinami suagusiu, o tau atrodo, dar vis tie metai, kai nesupranti savęs ir pagalvoji, kaip gerai bus, kai užaugsi. Ne, man ne gaila, kad suaugau, o ne, visai ne gaila, nes mano mėgstamiausias laikas visada bus dabar ir čia, na, bent jau šitaip apsimesiu ir aprasojusiems langams šnabždėsiu, kad parodytų man ateitį netyčia. 

Bet aš noriu, kad man nerūpėtų. Aš norėčiau šalta širdimi būti, o gal šilta, kad sau atleisti sugebėčiau. 

Niekada niekada, nebūsi tobulas tu niekada, ir kai pasieksi dangaus vartus, surasi nuodėmę bent vieną, o nežinojai, o ties pragaro karštom durim tau atsidūrus, taip norėjus, pasakys, kad dangui priklausai nes daug daugiau tu gero mums išpildei. Ir ką, o ką tuomet daryt, kai supranti, kad nei tobulai geras nei blogas tu niekad nebuvai ir galų gale esi žmogus, gero padaręs ir daug įskaudinęs? 

Susitaikyk. 

Ir kai aš sugebėsiu tapti sau drauge (o kiek galima man šito norėti, prašyti, savo jau ir taip gležnos kantrybės), pasakyti sau, kad ne, tu negali būti tobula, negali sakyti, kad būsi tobula, nebus to, nerasi nušvitimo ir netapsi tobula, kol suprasi, kokia vidutinybė tu esi, kuri kaip ir kiekvienas mūsų padėjęs galvą sunkią į pūkinius patalus, tyliai verkia, nes tai ne debesis, o tik sunki lova su senu čiužiniu. 

Būk geras, atsakyk į patį pirmą klausimą, kurį užduodi sau - verta gyventi, ar neverta. 

Susitaikyk. 

Nenorėsiu būti tobula, kai atsimušiu į dugną, kurio nėra. 

SU - SI - TAI - KYK