Sąmonė pati atlieka savo perversmą ir akyse man pasikeičia vaizdas, pirma sutrynus mano visas senas nuostatas, nuomones ir tai, kuo tikėjau. Baltame danguje švyti juodos žvaigždės ir mano sąmonė jau nebe ta, kuri buvo natūrali man prieš penkias minutes.
Aš ieškau išėjimo iš labirinto stiklo sienomis, pasiklydusi rėkiu, nes negaliu atmerkt akių. Ieškau atsakymų dar nespėjus užduoti klausimų, tačiau jų man net nereikia, nereikia ir atsakymų, nes paieškų prasmė yra tiesiog save užimti. Aš pati norėčiau būt prasminga, prasminga viskas, kas gali prasmegti į giliausius žemės lygius nes man dabar tai dangus ir branduoly daug debesų.
Viskas kas buvę teisinga man tampa paklydimu.
Aš pasimetusi barstau smėlį tarp pirštų ir jis braižo juos man iki kraujo, degina ir skaudina kaip kiekviena tiesa, kuria aš patikėjau ir supratau esant tai melu.
Šiandien saulė uždengia debesis ir akina mane, o aš nieko pakeisti negaliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą