Laidai grakščiai apsivija tavo rankas, tu bandai jas iškelti, bet nebe o nebe - tu pririštas. Tavo apsiblausios akys atsimerkia ir prisimena, visą triukšmą, besislepiantį aplinkui, ieškantį, kaip iš tavęs atimti sąmonę, protą ir galimybę pasirinkti - klausai ar ne.

"Sėdi ant suoliuko miesto centre. Ir visi eina. Ir visi kalba. Ir visų garsai tau raižo ausį. Tu negali negalvoti, tu negali, grįžk, tik realybė."

Apsižiūrėk. Į viską ką turi. Viskuo, kuo reikia pasirūpinti. Kiekvienas daiktas, nuo kurio reikia valyti dulkes. Visi laidai, smaugiantys tave ir ieškantys kaip dar tave užčiaupti. Mirga internetas. Šnypščia virdulys. Skamba mobilusis. Ieško tavęs ir niekada nepaliks. Televizorius tarsi didysis brolis ieško kaip surasti tave ir kaip sumedžioti tavo dėmesį, prikaustyti.

Ahh tu dvidešimt pirmo amžiaus verge.

Žybteli mintis. O kas o kas jei netyčia nebus. O jeigu reikės būti su savimi ir niekuo daugiau. Ar ištrūksi iš vergovės?

Sunkiai pasikeli ir atsisėdi. Laikas prabusti iš šio blausaus sapno, kur tai nuves o kur tai išves. Pradedi rinkti daiktus, juos išnešinėji. Lėtai ištempi visas įrangas. Išjungi mobilius, išjungi televizorius. Užtildai aplinkos triukšmą. Grįžti į tuščią kambarį ir išsitiesi jame visu ūgiu.

Tavo veide šviečia šypsena. Spengianti tyla užgula ausis ir tu ištrūkai iš vergovės.


Mieste kikviename žingsnyje mirga marga gražios reklamos, jos formuoja tave ir pavergia vos pažvelgus. Tu ne vyras, jei neturi  laikrodžio, koks gyvenimas be telefono, tu neregėjai tikro pasaulio jei neturi naujo HD televizorius. O viso to moto - dirbk ir pirk.