- O jeigu, jeigu aš tau pasakyčiau, kad tavo didžiausia svajonė yra vienintelis kelias išsikapstyti iš šios duobės, kurioje esi? Nepadės niekas. Vaistai. Pokalbiai. Terapija. Tik tavo kelias, vedantis į tavo numanytą šviesą? - girdžiu šį šnabždesį, jaučiu šiltą orą, pučiamą į kaklą.
Vyzdžiai išsiplečia, tamsoje nieko nematant, tavo kūnas bando sugaudyti bent dalelę šviesos, pasiekiančios šį urvą, tačiau ilgainiui su tamsa apsipranta. Kaip tu tamsiam kambary pastebi kitų akis šviesai dingus, taip tavo siela gali apsiprast su išjungta šviesa tavo širdy. O kam, o kam, o kam, brangioji mano.
Sėdėk ramiai ir žiūrėk į sieną, kol tavo viduje dūžta lėkštės, dreskiamos užuolaidos, kūkčiojama krentant ant grindų kraujuojančiais krumpliais. Mano viduj vyksta muštynės. Kartais ilgainiui aš apsiprantu su viskuo ir atrodo, kad taip normalu.
Neleidžiu sau galvoti apie tam tikrus dalykus, nes vien tik mintis man trumpai akimirkai sustabdo kvėpavimą. Ir o kad tai būtų šviesu.
Neleidžiu sau pasakyti tam tikrų dalykų, jausdama kerštą už viską, pasakytą prieš tai. Sušnabždėti prakeiksmai juokais ilgainiui išsipildo.
Vidiniai spiritizmo seansai prašant išsikviesti ką nors, kas padėtų man tapti geresne prikvietė daug nereikalingų gyvių, kuriems atlikti egzorcizmą negali niekas, tik aš. Aš esu savo pačios Dievas. Savo pačios kunigas. Savo užtarėjas, gynėjas ir baudėjas.
Tačiau pati sau lyderė aš ne kokia.
Nerk nerk ir nejausk, plėšykis kaip niekados dar tau neteko ir šauk kiek tik gali. Rėk ir klyk, nes jei nebe padeda niekas, tai gal bent jau tai padės.
Po velnių, visko šitiek pabandžius, kodėl nepabandžius mylėt ir nuoširdžiai pakalbėt? Pastatyk prieš save arbatos puodelį ir išsikalbėk sau, po velnių. Nemanai kad svarbiausia būt savo draugu, nes kad ir kaip pati save nervini, atsimink, kad tas atspindys veidrodyje bus šalia visą visą tavo gyvenimą, ir kad jis tavęs neužknistų, turi susidraugauti.
- Žalios, juodos ar vaisinės?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą