Žiūrint į veidrodį, suprantu kad mano priešai yra daug arčiau nei aš pati save paliesti veidrodžio atspindy galiu. Kiekvienas užėmęs poziciją prie skilvelių ir arterijų, jie ruošiasi pulti.
Kodėl man atrodo, kad visi sustoję ratu, kaip vesternuose gaudom kitų akis ir nuspėti sekančius žingsnius bandom, mąstydami, kaip išsisuksim iš šios per kvailos padėties. Norėčiau kad tai išsispręstų kaip vesternuose, išsišaudžius, deja, atrodo, kai kurios dalys šioj kovoj nemirtingos ir šūviai rodos tik sustiprina. Jei susėstum su jais surūkyt cigaretę, jie išsigąstų, nes tektų kalbėtis. Ir būti.
Tiesa pasakius nei vienas iš jų to nebijo išskyrus mane, todėl aš su visais pistoletais kaip nevykusiam veiksmo filme grasinu prispaudus sau prie smilkinio pistoletą nusišauti.
Vieni veikėjai mane ramina
Kiti tik sėdi ir žiūri ramiai. jiems nesvarbu.
Nežinau, ar man jau svarbu
Bet jei nustosiu grasint, jie mane suės ir greit pamiršę kitos aukos ieškos. O kodėl gi aš tuomet nepasiduodu? Niekas nemato, kad išdidumas už nugaros man laiko durklą ir neleidžia nuspausti gaiduko, o ne ne ne mergaite, tu dar pabūk ir pabuvus papūk.
Dabar sulaukčiau dešimt tūkstančių apkabinimų ir visiems į petį įkasčiau. Dabar mes siaubo filme ir noriu užkrėsti jus visus priversti jaustis. Noriu jus pamatyti su gaidukais sau prie pat akių, pasukus vyzdį tau parako dulkės bent ašarą išgraužtų.
Mes dokumentiniam filme, aš stoviu prieš veidrodį ir matau milijoną atspindžių susimokiusių prieš mane, kai iš tikrųjų tai tik mano susiraukęs veidas stebi į akis ir laukia menkiausio veiksmo.
Na aš bent jau ne viena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą