Aš geresnė už tave ir tobulesnė, aš kaip antikinis meno kūrinys, iš manęs bus mokomasi karta po kartos, o šnekės dar tūkstantmetį ir kitą. Aš kaip visata, žmonės manys, kad esu begalybė, o taip, aš esu viskas.
Žingsnį žengiu ir šoku per akmenį, kuris per aukštai, aš užkliūnu ir nusibrozdinu kelį. Skauda, kaip skauda, anksčiau aš nekreipiau dėmesio į nuplėštą nuo delno odą. Dabar prieš akis man pora įbrėžimų, kurie, atrodo, įsirėžę man į sielą, o ne į kelį.
Ieškojau atsakymo, bent jau bandžiau surast, tačiau dabar aš sėdžiu ant samanų apsikabinus kelį. Įkvepiu viso oro tyrumos ir jis užgriūna mano plaučius, priversdamas akis apsiašaroti, koks šis oras šaltas, skeliantis per visą organizmą, lyg verčiantis atgimti vėl. Ir vėl. Ir vėl. Su kiekvienu įkvėpimu.
Aš jaučiuosi esanti be penkių minučių tobula, tačiau tuo pat metu penkios minutės atrodo už tūkstančio šviesmečių. Kad ir ką bedarytum, tu taip arti pilnatvės, o bet tuo pačiu vis toliau.
Dink. Tiesiog dink, ding ding, suskamba mano varpelis, kviečiantis avis nuvaryti kitur. Piemenėlis.
Dievo avinėlis.
Tiesos ieškotojas ir esybės grandinė.
Smėlio laikrodis, beriantis tavo paslaptis. Pirmyn, atgal.
Švytuoklė, pjaunanti tave per pusę.
Berlyno siena, skirianti tavo vidinį ekstremizmą nuo išorinio vaakumo.
Nubrozdintas kelias, verčiantis tave iš naujo gyventi.
Atsistoju eiti ir pajaučiu, kad eiti neįprastai lengva. Pasilenkusi įbrėžimo aš ant kelio nebematau.
O, sugalvoti problemas, kad tik prisėsti pakentėti - mes tuo kalti visi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą