Trys kartai ir to užteko dulkėms nupūsti nuo mano širdies ir ką tik iš vieno nagų išsilaisvinus įbėgu į gniaužtus kitus.
Bet negaila, negaila, kaip gera, nes gal šie nagai sudraskys
Draskyk, paglostyk, švelniai perbrauk man per ranką, raitydamas žemėlapius iš mano venų, atsakyk, tik atsakyk nelaikęs tyloje tarp sienų keturių. Aš apsikabinsiu tave tegul lyja pats šalčiausias lietus koks begali būti mūsų gyvenimų vasarą nes mano vidus visas degantis nori pasileisti į naują viduvasario nuotykį, ieškodami paparčio žiedo gal surasim meilę ir pažadus tuščius, kuriuos mes laužysim, bet nesvarbu, nes mes mylėsim vienas kitą ir prieš meilę pažadai nulenkia galvas ir žemę pabučiuoja.
Tu mano skraistė tiek pat, kiek ir mano skausmas, bet aš priimsiu ir randus ir gėles už visą patirtį, tą nepakartojamą, ir pamoką, vienintelę gyvenimo pamoką kurios nei vienas mūsų neišmoks, nes tobulos meilės ieškojęs Šekspyras įsimylėjusius nužudė vieną po kito kankinamai.
Tik neišeik ir nesakyk kad man padėsi, žodžių man nereikia, apkabink ir būk nes jausti tavo sielos atodūsius prie manosios kūkčiojimų bus vienos iš gražiausių akimirkų gyvenime ir kiekvieną kartą lyjant prisiminsiu tave, man to užteks.
Man nereikia nieko materialaus išskyrus tavo esybę ir buvimą čia, visa kita tuščia, tu kažkuriuo metu būsi mano deguonis, o aš tavo mūza.
Naudokis manim, tik kad aš nesuprasčiau ir mes mylėsim ir būsim mylimi
O dabar plasnok, nes tavo gniaužtuose aš laisvesnė nei kada nors buvau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą