Judėdamas dviem keliais, nepasieksi nei vieno taško ir viskas dings garuose kaip miražas, tik šaltas šaltas iki ledo. Aš sustoju girios vidury - jau žiema, bet šitaip žalia, si žiema žalia.
Bandau priglausti pirštus prie savo atspindžio veidrodyje, bet jis tik man prisilietus sudūžta ir as atsiduriu kitoje jo pusėje. Dar vis matau veidrodžio šipulius sklandant ore, bet dabar aš tesu atspindys, vienas iš trijų
Šventos trejybės nebelieka, kai vienas iš šventų nori tapti savimi. Lieka tik atspindys to, žmonių tikėjimas, kad ji yra, nors visa trijulė seniai išsiskyrus kovoja su savo individualiais demonais.
Jei nori tapti tyras - susiliek su gamta, kuri niekada tavęs nekalbins, nors tu bandysi prakalbinti ją. Bet kai atsidursi ten, niekam neberupės, kas tu esi
Prisitaikyk arba numirk
As daužaus veidrodyje, kurio niekas nemato ir bandau pramušti ten skylę, bet jos niekada nesurasiu, kol neatrasiu pati savęs.
O ji, tai aš, kalnuose dabar pasislėpusi geria kiekvieną tyro oro gurkšnį. Ji nori buti viena ir dėl to paliko mane vieną.
Dabar mes einam dviem keliais, ji nori buti viena ir bėga nuo žmoniu, as ieškau kelio atgal pas juos, ir nei viena savo tikslo nepasieksim. Kol viena iš mus nepasiduos, tol ratais klaidžiosim po kalnus ir girias, nes išėjimo iš savęs nėra, gali tik susidurti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą