Ir bėgdama iš visų jėgų, aš paslystu ir nukrentu į nebūtį, bet ant kelnių liks žolės dėmės.
Dabar aš tuštuomoje, vaakume, juodumoje, kur esu tik viena o vienintelis garsas - tyla - ausis spengianti tyla. Aš nežinau kas buvo, nebeatsimenu, nežinau kas bus, dabar tėra tik tai kas yra, o dabar jau nėra nieko, nes mano ašaros negali išbėgti, o plaučiuose užstringa oro likučiai ir aš užtylu, užtylu su visam
Ir ten iš kur bėgu
Nieko nebuvo
Ten į kur bėgu
Nieko nebuvo
Kur aš buvau,
Kur nieko nebuvo
Viskas praranda prasmę prieš visatos didybę. Užlipk į aukščiausius kalnus, atsidurk gamtos vienumoj ir jos grožyje, ir tavo didingi tikslai taps menkais prieš jos žudančią, žiaurią ir grėsmingą ranką, kuri švelniai tave paglostys.
Kas yra mano gyvenimas, nesuprantu, aš noriu atsikelti ir eiti, keliauti, sukurti, nuveikti, bet mano dvasia išbadyta visų kritikos ir "bet aš žinau geriau" peilių nesusisiekia su mano kojom ir aš lieku stovėti vietoj.
Aš užsimerkiu ir noriu pranykti, noriu pranykti, noriu pranykti...
Aš imu bėgti, mano kojos nepasikelia, bet aš bėgu, kiek tik leidžia širdis ir paslydus atsidūriau tuštumoje
Ir dabar aš noriu grįžti
Nes ten iš kur bėgu
Kažkas visgi buvo
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą