Vilkui buvo keista

Mane glosto juodų šilkinių paklodžių dūžiai. Kas kur kaip kada? Ar viskas taip ir baigsis? Juk visada baigiasi. Tavo gyvenimas atrodo ypatingai tragiškas ir dramatiškas - susiduri su problemom - tavo širdis ir protas nori skirtingų dalykų, kol kitam pasaulio krašte kas nors išleidžia paskutinius kvapus, nes per ilgai negavo maisto. Ir vis tiek mūsų visų pabaiga vienoda

Tu gali būti karalius arba nuvargęs, bet mes visi gimę purvini, tokie ir numirsim - kai pajausim ką nors tokio aukšto, tyro ir kilnaus, ko Žemėj niekad nepatyrėm, pasijausim menki, nepaisydami savo statuso Žemėj - nes čia jau nebe Žemė.

Patekęs į svetimą teritoriją, tampi silpniausiu vilku. 
Tavo pareiga - prisitaikyti prie kitų vilkų ir įsilieti į jų komandą
Nes vienas tu neišgyvensi 

Bet aš staigiai pramerkiu akis, paklodės vandeny glosto mano veidą, rankas ir visą kūną, o plaukai plūduriuoja vandeny, suleisdami į jį šaknis - aš susiliesiu su žeme ir manęs nebus. Man nebaisu. Tik pikta, pikta pikta

Vilkas tapo žmogumi, nes žmonės vieni išgyvena
Bet jie bijo 
Jie nemoka
Vilkui buvo keista
Bet gera
Jis vienas

Keturios akimirkos ir keturi dūžiai širdies, man užmerkė akis ir nupiešė šypseną ant veido - kabliukais pakėlė lūpų kampučius. O tu ar tu ar tu, taip greit sutemo, jau naktis kai nebe naktis, kaip mes būsim čia, jei šešėliai puola jau ir dieną?

Tuk
Tuk
Tuk
Tuk.

Tyla.