Per veidrodį žiūrėdama matau vaikystę savo. Matau vakarus, kai šypsodavausi ekranui žaisdama kompiuterinius žaidimus, kai juokiausi iš draugų pokštų. Kai rašydavau visą dieną, gulėdama ant grindų prikandusi liežuvį raičiau šleivas kreivas raides, jas sujungus suregzti istoriją.
Prisimenu kai žavėjausi visai kitais, kai ant mano pečių atsakomybė buvo tokia menka. Manęs nespaudė klausimai, kurių vengiame kiekvienas "kas aš esu, kuo aš noriu būti, ir ką aš dabar darysiu?" Gyvenimas man švelniai glostė galvą, kankino švelniai, kaip iš žuvies nuraudamas po vieną žvyną. Dabar man pelekus nukirto - plauk.
Stebėdama savo praeitį, tiek norėčiau pasiimti, tiek norėčiau parsinešti, ką nors pakeisti ir paskatinti daryti visa, ką dariau kitaip. Bet iš kitos pusės, juk aš nebūčiau čia, jei nebūčiau padariusi klaidų.
Galbūt aš dabar sulaužyta, galbūt dabar mane įmetė į belangę ir užrakino duris - aš prasimušiu pro grindis.
Mesk, mėtyk, purtyk mane,
tau aš nesišypsosiu
Pradingsiu -
Laimėsiu prieš tave
Švelniai paglostyk mano galvą, nes aš iškankinta, bet mano vyzdžiuose atsispindi "vėliau bus geriau" vaizdas.
Aš nežinau kas manęs laukia, kokia iš tikro yra didelio žmogaus dalia, bet aš pasiruošus tai priimti, kad ir kiek kartų draskiausi kamputyje šaukdama tau "ne!".
Man pavyks.
Pavyks ir tau.
Tik man labiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą