Skridau metaliniais sparnais
Ir į delnus tau nukritau -
Mechaninis paukštis
Jei surasi išėjimą iš keturių betonuotų sienų, pasiimk ir mane. Galva pramušk skylę lubose, rėk ir šauk, šauk man tiesiai į širdį, aš išgirsiu, bėgsiu kartu.
Tu pagriebi mane už rankos, tavo suodinam veide švyti akys, tokios šviesios, kad akimirkai pamirštu, kur aš esu.
- Paskubėk! - sušnabždi man.
Kai nebereikia skubėt - kai laikas aplink tave sustoja - sunku yra pradėti vėl lėkti. Atrodo, kad viskas jau atlikta, padaryta, tavo galioje nieko nebėra, bet staiga tau vožė galvon iš kuokos ir tiek nejudėjus liepia bėgt. Bėk, bėk, kiek tik kojos duoda, tave vejasi šunys.
Bet ten nieko nėra.
Dabar aš bėgu galvoje, gulėdama lovoj, į paklodę įgniaužus kumščius, aš gaudau savo ašaras ir sukandus dantis bėgu tik mintyse, mane vejasi šunys, tik jie ne šunys, o visi žmonės, kuriuos kada nors įskaudinau.
Aš būsiu suvalgyta jų
Garnyras tebūsi tu
Mano sąžine
Tu
Jeigu nebūčiau pabėgus iš kalėjimo, dabar kaltės manęs nesivytų. Jeigu nebūčiau vėl praregėjus, nematyčiau, kad ruduo jau baigėsi ir pirmas sniegas kėsinasi užgriūti mano pečius. Nematyčiau, kad jau sutemo, o aš dar tik spėjau prabusti. Bet dabar aš plačiai atsimerkus - tu man badai akis, šimtus tūkstančių adatėlių suvariusi man, paklausi, kaip atrodo vaizdas - jis raudonas. Akių jau senai nebėra.
Bet kankink, kankink mane ir po vieną nagą nulupk kitą kartą, kai ką nors negero padarysiu, nubausk mane, nes Dievas niekad nebaudžia. Baudi tik tu, kalte, įsikūnijusi į žmogų, privertį jį po vieną plauką nusirauti.
Negaliu miegoti, nes per šalta atsiremti į betonuotas sienas. Pavargau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą