O kad jei galėčiau prasukti visą savo gyvenimą kaip vaizdajuostę atgal ir viskas grįžtų. Aš nustočiau pažinoti žmones, pamirščiau, kad tokie yra, iš galvos išsitrintų visos aplankytos vietos, liktų tuščia juostelė, kurią perrašyčiau į kritimo į bedugnę vaizdą, nes gera gera kristi ir nejausti pabaigos, taip, čia niekada nebebus grįžta, o kam?
Suėsim vienas kitą gabaliukais, kaip žvėrys, išbadėję vilkai ir jei tu panorėsi ką nors pakeisti, mes tave sudraskysim. Neturėk vilties, neturėk nieko, tėra tik tavo instinktai ir jie niekada nepriklausys nuo tavęs, Didysis Brolis stebi, negali, negali, negali.
Tu jau išprotėjęs ir jei leisi sau ateiti į protą mirsi tą pat akimirką, nes neturi tu vilties išgyventi. Aš tave matau. Tavo pajuodusias panages, išdaužytus krumplius, daužykis, taškykis, jei nori pasikeisti, perspėju, niekada tau nepavyks.
O mano cirko akrobate, niekada tau nepavyks
Nuo lyno nukritęs iškart užsimuši
Apačioj nieks tinklo nepadės,
O mielas akrobate, juk tu mirsi, numirsi
Vis tiek kada nors numirsi.
Tavo viltis kitoje trapecijos pusėje,
Tačiau tavo lynas ten nesiekia.
Niekada nepabusi Nirvanoje,
Tau niekas to nepalieka,
Laimė tau negresia
O pasirodymas nesibaigs niekada,
Tavo kaukė įsigers tau į odą,
Nebeliks realybės, viskas netikra,
Išdaužk savo galvą, pasidaryk sau galą,
Vis tiek ten nieko nebėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą