Visi iš tavęs reikalauja normalumo. Tu išgyveni vidines dilemas, tau niekas neaišku? Tylėk. Tylėk ir nieko nesakyk - niekam tai nerūpi.
Man gaila to laiko, kuris praėjo, kartais norėčiau grįžti į tą metą, kai buvau tikresnė. Kai viskas buvo daug aiškiau, kai dar ne viskas priklausė nuo manęs, tačiau aš buvau tikra, kad viskas tikrai tikrai priklauso tik nuo manęs. Dabar iš tikro viskas priklauso nuo manęs, bet aš purtausi šios atsakomybės ir kaltinu jau ir taip našta apkrautas aplinkybes. Tikėk, tikėk, iššiepk dantis, net kai atrodo, kad jau nebegali nei pakelti lupų kampučių. Tu taip turi. Visuomenė tau liepė. Visuomenė nenori tavo skausmo.
Tavo skausmas niekam nerūpi.
Net jei šnekėsi apie jį draugams, norėsi pasakyt, kad tau negera, jie pasistengs nukreipti temą. Ne, nepyk ant jų. Tu gal jiems ir nerūpi, bet jie turi ir savų bėdų be taviškių. Taip jau ateina su laiku. Smėlio dėžėj tavo žaizdos man buvo svarbiausios, dabar tik numoju ranka - ai, praeis, ko čia dramatizuoji.
Aš desperatiškai noriu užmigti, arba susivokti, arba sustoti. Sustoti ir pagalvoti. Ne, ne penkioms minutėm, šiek tiek ilgiau. Bet visuomenė tavęs nelaukia. Tu nori pertraukos? Ne, jos niekada nebus, tu visada turėsi čia grįžti ir prisitaikyti. Tu visada turėsi rodyti savo gyvybės ženklus, pareigos, kurias turi atlikti mums, nors nesi mums skolingas, nelauks, kol tu suprasi, ko tu nori.
Kaip man šiąnakt liūdna, kaip ir kitomis naktimis, kai atsisėdu, nutylu, žiūriu į nieką priešais save, kai suprantu, kad aš net nebe kryžkelėj - aš iš viso dingau iš savo kelio.
Ir tikiuosi tuose laukuose surasti medį ir po juo nusnūsti. Kad galėčiau pasimėgavus saulutės šviesa grįžti į kelią. Optimizmas.
Tu negali norėti
Tu negali tikėtis
Tu negali ieškoti
Tau jau viskas paruošta
Nenorėk nieko naujo
Tik svajok, svajok, svajok
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą