Tik numiręs pradėsiu tikėti. Išdurk akis, burną man užsiūk, kad neprabilčiau, kad tik nepasakyčiau - NE, netikiu, netikėjau ir nebepatikėsiu! Ausų neužkišk, leisk man klausyti viso melo, kuris garuoja mūs ore aplink. Ar girdi dūmų šnypštimą? Tai tavo tiesa, ne mano viltis. Palik ją sau, meluok, o kas gi man, o kas gi man? Jus pasiėmusi viena dievybė, mane paliks čia. Aš merdėsiu jūsų vadinamoj tamsoje, nors einu link nušvitimo. Kas aš? Aš ne Buda ir ne Dievas, aš tik supratęs savo tiesą, liksiu niekad nesuprastas pats.
Tačiau mes visi pranyksime kosmose kaip mažos mažos dulkės, mūsų prieštaravimai susijungs ir pagimdys naują tiesą, kuri nutūps ant tavo vaikų galvos. Ne, jie netikės kaip tu. Jie netikės kaip aš.
Jie tikės kuo nors nauju, kuo nors kitu - jų dvasių atspaudai skirtingi.
O aš numirsiu, nepamatęs tavo tiesos, tu nesuprasi manosios. Mes, sielos broliai, niekados nesuprasime vienas kito, laikysime geriausiais draugais, pažįstančiais kiekvieną širdies kertelę, tačiau aš net nežinau, kas tu toks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą