Stiklinėj teliūškuoja kraujas, o gal viltis, o gal mirtis? Mes taip ir nesužinosime, nes niekada neparagausime. Ar kas mums bus lemta, ar kas mus ištiks, ar bus mums gerai? Visad ar niekad? Šiandien aš žvelgiu pro langą į lietų, rytoj ten matysiu tik savo šaltą atspindį, nes bus tamsu, jau taip tamsu? Ar aš išliksiu? Buvau viena ir visada tokia būsiu, nes niekas man nepadės, nes aš nerūpiu, aš negaliu... Ar aš esu, ar egzistuoju šiose plotmėse vadinamas žmogus, o kur gi mano asmenybė, kur mano ateitis? Likime, negi griebsi ją iš manęs ir kaip stiklinę su krauju, paleisi į bedugnę, kur jos sudužimo net nebegirdėsime? Viskas taps vaakumu, mums trūks oro, kol galiausiai iš baimės patys šoksime į juodumą, pasivyti stiklinės, pilnos mirties.
Bet ar tikrai? Aš paliečiu tavo kaktą ir perbraukiu per lūpas pirštais. Ne, ne, ne! Galbūt tu liksi vienas, bet aš visad stengsiuosi būti kartu, ir jei šoksi tu, šoksiu aš. Atversiu tau albumą, pilną gyvenimo vasarų, atsigerkime vilties, nes kraują jau pralieję, o mirtį pasiviję ir išgėrę, lauksime, kol ji įsišaknys mumyse. O kol kas, vilties stiklinė, cukraus gabalėlis, pasitikti eikime audrų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą