Šalti lašai bėga per mano rankas, veidą, nugarą. Užstringa blakstienose ir nebepabėga. Viskas tarsi juodai balta, tarsi sustoję.. Aš laukiu, įrėmusi krumplius į žolę, stebėdama aptemusį dangų. Ko laukiu? Nežinau - pabaigos, pradžios, niekados. Krumpliuose įsispaudė žolės krašteliai, tuojau prapjausiantys man odą, o aš laukiu.
Bet saulė tau nešvies, jei neišvaikysi debesų. Žaizdos neužgis, jei jų negydysi. Tik ašaros nudžiuvusios ant skruostų tau neleis nusišypsot. Pakelk rankas, atsistok, bėk. Niekas tavęs nesustabdys.
Aš užsimerkiu ir įkvepiu šalto, juoduma persismelkusio oro. Atgaunu spalvas, pilkšvi medžiai tampa žali, debesys įgauną melsvą atspalvį, aš pajuntu mažas žaizdeles ant savo rankų ir žolės skutelius delne. Ar mes gyvensime? Ar neišnyksime? Ar dar jaučiu, ar dar galiu mylėt?
Tavo jėgos niekados neišseks. Tu esi energija, beribė, šilumą skleidžianti. Tau nėra ribų. Ar jauti, kaip su kiekvienu įkvėpimu atsiranda vis daugiau jėgų? Ar jauti, kaip kraują užpildo ryžtas, agresija, o galvoje tik viena mintis - kovoti, išplėšyti visiems gerkles, dėl savo laisvės, dėl savos gerovės? Tu kaip vilkė. Kovok kad išliktum.
Įkvepiu ir puolu. Į nebūtį, į nežinią, į ateitį, ir nesvarbu kas bus. Aš tikiu. Savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą