Mes niekada niekom negirdėjome - kad ir kiek beklausytume. Mes išnykstame tarp visų dimensijų, kaip prasčiausi šios visatos kūriniai - o, mūsų galybė, o mūsų atradimai bei išradimai, ar mes nugalėsime visus, ar mes įveiksime gamtą, galų gale - patys save?
Kartais taip gera ištirpti realybėje, klausytis visų išgyvenimų, paprastų problemų ir dilemos, kol tu plaukioji po neatrastas galaktikas mintyse ir ieškai ko nors, panašaus į save, artimo, draugo, priešo, niekas nežino ir nesužinos. Niekados nesijausk vienišas, nes jei taip galvoji - aš su tavimi.
Man neberūpi, kas bus rytoj, iki tol, kol liks kelios minutės. Kad ir kiek laiko praleisi su brangiais žmonėmis, jo niekada neatrodys pakankamai. Kiek kartų man besakysi, kad nieko nebijai - aš nepatikėsiu. Kaip stipriai mane apkabinsi, ir pasakysi kad visuomet būsi šalia - prisiglausiu dar stipriau, kad ir kaip tu man meluotum, gražus melas išteisina tave, ištirpdo mano širdį. Na ir kas, retas iš mūsų čia gauna bent amžių, tad noriu padaryt visas sveikas klaidas, kiek tik jų įmanoma padaryt.
Ir aš niekada neįveiksiu savęs, nes kad ir kokius ginklus išsitraukčiau, visuomet pražudysiu save.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą