Įsižiūrėk į savo rankas, į venas jose, kuriomis teka kraujas, o ląstelės, o visata, o viskas vienas ir tas pats, energija, energija būti čia, energija veikti ir egzistuoti, kad ir kiek tavęs čia nebūtų.
Mes užliūliuoti, mes pamiršti ir tokie svarbūs, iskaudinti ir nuskausminti, nes po velnių, taip gera! Taip gera nebūti ir nesuprasti, nežinoti ir pranykti! Ir aš noriu pranykti! Noriu pabėgti ir nebegrįžti, noriu nebeklausti, o kaip aš pareisiu, o kur aš pareisiu, misti tik oru, džiaugtis kiekvienu rasos lašeliu ir nustoti mąstyti, kad "realiosios" problemos tokios svarbios, jų apskritai, net nėra..
Ir aš bėgu miške, medžių šakos braižo mano veidą, o aš klykiu, kaukiu kaip vilkė, nes man taip gera, nes siela laisva, ir aš jau ne čia. Atrodo, jog bėgti niekada nepavargsiu, niekada nesustosiu, miškas niekad nesibaigs, rytas neateis, visada bus tik naktis, naktis, tokia vėsi naktis, kuomet iškvėpi garus, o žvaigždės žvilga ledu. Žolė šlapia kaip po lietaus, mėnesienoje atsispindi tie lašiukai, ir rodos, aš bėgu per sidabrinių perlų laukus, ir atrodo kiekvienas tas perlas įsminga į mano pėdas ir tuojau pat pranyksta, atrodo aš kylu, skrendu, staiga užuodžiu juodą spalvą ir jaučiu mėnulio skonį burnoje, kuris toks švelnus, rodos kaip tirpstantys vaniliniai ledai, o manęs nėra, o manęs nėra ir niekas neieško, ir aš bėgsiu bėgsiu bėgsiu ir niekada nesustosiu, nes taip liepia mano prigimtis, aš kaip vilkė, aš žmogus, mes bendruomenė, tačiau visi po vieną.Mes lyg išnykstantys pavidalai, kaip niekeno nepastebėti veidrodžių atspindžiai, rodom sau grimasas kai nusisukam, ir kas iš mūsų bus? Visata.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą