Nedings, ko niekada nebuvo.

Stiklinėse taurėse dūla mūsų durklai. Pralaimėję visas kovas, kiek jų buvo ar nebuvo, mes išsekę avinėliai, ieškom prieglobsčio toli - kur jo buvo, kur nebus. Pas sielų trupinėlius, atbėgę kruvini, sutalžyti ir purvini, prašom atleidimo, bet jos mums neatleis, per vėlu, per vėlu.. Kas iš mūsų liko, pasakyk.. Praeities galybė, ateities viltis? Mes niekada nebuvom stiprūs, tik įkvėpę tris kartus, puolėme visus - kas buvo priešas, o kas draugas - nesvarbu. Ir kam taip plėšėmės, man paaiškink, už ką, dėl ko, dėl pikto išdidumo, prisidengdami gėrio nešimu? Juk tu meluoji, tu žinai, tu niekad nesakei tiesos, ir nesakyk, kad bus kitaip.. Nes nieko nebebus, jau per vėlu, jau per vėlu, jau per vėlu. Liko tik tyla, atsiminimai ir tamsa.