Mūsų nuodėmės lengvos kaip plunksnos, suskaldys mus į šipulius. Tai ne tu, tai juk tu, ne, ne tu? Paliesiu tavo skruostus, kad žinočiau, jog tai tu, kad pakelsi lūpų kampučius į viršų. Sukabinsim nematomais kabliukais, o lynai laikys mus abu. Lėlių teatrai mums pavydi, savo lynus tampome mes, mes karaliai, mes valdovai.. Mes niekas. Nes kada nors numirsim, bet susitiksim kur nors, kada nors. Dykumoj prisijaukinsim gyvates.
Dėl tavęs bijau kiekvieną akimirką, baimė pavirsta džiaugsmu, todėl aš kartais be tavęs negaliu. Bet tu žinai, aš santūri, paliksiu savo šypseną veide - nesvarbu, tu dingsi ar atsirasi. Tu esi mano dalis, mano pirštų pagalvėlėse pasislėpęs tavo kvapas, o prie lūpų - nematomas pakštelėjimas, kuris toks šiltas. Kad nesušalčiau savo gyvenimo žiemą, nes tu mano vasara, braškės ir lietus, per kurį kada nors išbėgsim pašokt. Mes iškviesime dievus.
Mano nuodėmės yra plunksnos, ir jei reikės, aš už tave atlaikysiu kūjo skausmus, kai mums prikals sparnus, mano uoste, švytury. Nes po audros grįžti pas tave yra gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą