Lietaus lašai byra tavo skruostais, lyg smėlio smiltelės - viskas ne taip, kaip įsivaizdavai. Lyja nebe skaidriomis ašaromis, o byra prisiminimais - vieni šilti ir paglosto akių vokus, kiti lyg šalti lašeliai užbėga už sprando po šilčiausiais paltais. Ir tada nukrato šiurpas, tu juk prašei, prašei savęs to nepriminti, neatsiminti, o kartais neužmiršti. Likimas pasirūpino tavo egzistencija, o tu, pasirūpink gyvenimu.
Ir taip bėgs diena iš dienos, kada pievos virs ežerais, o upės - dykūmų takais, kuomet jau viskas atrodys kitaip, nei bet kada atrodė ir tu arba tapsi šventu, arba išprotėsi, nes viskas ne taip, kaip sakė kiti.
Bet aš įnersiu savo pirštus į tavo delniuką ir mes eisim pasitikti gyvenimo - kad ir koks beprotiškas jis bebūtų.
O tu, nepamiršk juoktis vėjo varpeliais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą