Gal mes paskęsim savo ašarų liūne, o gal plūduriuosime ant laimės plausto? Gal vandenyno dugne rasim skrynią su skausmu, arba skinsim šviesias it saulės spindulėliai juoko lelijas?
Niekas mūsų nenužudys, tu tai žinai. Prieš mus lenkiasi rutina, iš tolo aplenkia netobula buitis... Tik aš ir tu. Aš nuskęsiu dykumoj, o tu užtrokši vandenyne, ir mes mirsime abu, kaip niekas dar nenumirė. Nepamiršk surinkti saulės spindulėlių, ir juos nusiųsti man, kai aš šoksiu savo smėlio kape, kurį man saujom supylė tikėjimo deivės.
Niekas nebus taip paprasta, kaip mūsų gyvenimas, kurį dar tik pradėjom, arba pradėsime rytoj, poryt, nebesvarbu kada, tik saulę reikia pasitikti. Lašelis tamsos pakeis gyvenimišką rutiną dviem glėbiais spontaniškumo, kurio mes taip ištroškę tiesiog ryjam gabalais net nesukramtę.
Viskas suplanuota, laukiama ir žinoma, išprognozuota, spontaniškumą gyventojams pražudė rutina. Civilizacija?
Ne. Tai sudužus ateitis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą