Žaidimai

Odą ir kaulus pakabinus, širdį paguldysiu miegoti, o sielą paleisiu kaip paukštelį iš narvelio. Skrisk, tik nepamiršk sugrįžt? Ir saugokis skausmo, arba astralinių juodųjų skylių.

Šitaip trupa mano vakarai. Trupa ir blakstienų likučiai, kai užmerkiu akis ir uostau kavą. Likimas jos gurkšteli ir pakėlęs lūpų kampučius tyliai sušnabžda "Tavo ėjimas". O kodėl gyvenimo šachmatai tokie sunkūs ir grublėti? Kodėl mano figūros juodos, o karalienė stebi dangų ir kartoja "Šiandien tik ne aš, tik ne tu, tai pasaulis, tai ne aš."

Aš tavim, likime, netikiu, kai tu man ištari "šachas". Aš pabėgu ir toliau glostau savo juoduosius žirgus, ir guodžiu karalienę. Taip, mūsų čia nėra. Taip, ir tavęs čia nėra. Tik sudegusių laiškų skiautelės, seno pergamento trupiniai, ir nuo lūpų pabėgęs šypsnys.

Pasiilgau tavęs, ateities drauge ir praeities prieše, dabarties nebūtie.

Likime, kodėl tu žaidi baltomis figūromis, ir taip klastingai šypsaisi, kai neturi veido?