Šiandien mes tušti, rytoj, gyvenimo išskobti rūpintojėliai. Mūsų saulė jau užgesus, mes tik šokame šamanų šokį, tu dar tiki, tu dar tiki... Pasaulis prisikels, nors mirė mūsų sielos, tu dar tiki. Sidabriškai tušti žvilgsniai stebi laužo liežuvius, tu dar tiki, o mes jau mirę. O kas aš ar tu, kas mes išversti, ar tik širdis, ar dar ir siela? Tu dar tiki. Mūs meilė gal ir amžina, bet amžinybė yra niekada, tu dar tiki, nors jau verki. Ar ašaros tik liūdesy paskendusį vargšelį mena? O ne, tu dar tiki, juk verkiame iš džiaugsmo, nes laužas, sakė, niekada nebeužges? O kas tas laužas - ar viltis, ar panieka, gal mūsų gėda ar klaida? Ne, tai tik ugnis, tai tik ugnis, o tu tiki. Sušalę žmonės bėgs prie laužo, suriš mūs saulę, ji užges ir mes ištuštėsime. Rytoj būsime tušti, poryt, gyvenimo išskobti rūpintojėliai....
Nes mums nebesvarbu jau niekas. O tu senai nebetiki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą