girdi, kaip vasara kvėpuoja?..

Ji pievoje vaikėsi drugelius. Basomis kojomis, ir lengva balta suknele, juokėsi ir vaikėsi spalvotus skraidančius stebuklus. Danguje skaisčiai plieskė saulė, nušviesdama jos kelią link drugelių ir šildydama jos basas kojas, besibadančias į žolę...

Atrodo tai niekada nepasikeis. Drugeliai ir toliau skraidys toje pačioje pievoje, saulė vėl tuo metu švies toje pačioje vietoje...

Bet šiam gražiam gyvenimo potretui pritrūks tik vienos detalės - mergaitės, besivaikančios spalvotus stebuklus.

Vieną akimirką Tu nori paprasčiausiai dingti iš čia, iš savo gyvenimo, tiesiog, bent trumpam išnykti.

Bet staiga prisiminus vaikystės žaidimus viskas atgauna prasmę. Supranti, kas, už ką ir kodėl.

Tuo ir gera būti žmogumi - niekada nežinai, kas tau šaus į galvą.

Gal ji po 20 metų griš į tą pačią pievą, sėdės ir stebės žolės linkius, kol nepakėlus akių... Nepamatys drugelių. Tada ji vėl pasileis į pievą, gaudyti drugelių. Spalvotų mažyčių stebuklų.

Skaityk su daina - gal prisiminsi.