Neleiskit vaikui sėdėti chemijos pamokose.

Skaičiuok, skaičiuok maldos žodžius. Aš kaip nužudyta maldininkė, merkiu pirštus į jauną kraują ir siurbiu jėgas, kad prisikelčiau. Dievas už tai seniai jau nusiuntė pragaran. Vadovausim jam abu, kai tik rūgštys tau išės akis. Atsargiai, ši medžiaga ėdi, reaguoja su tava dvasia. Liūdesys. Sugraužė? Nieko, turguje nupirksime tau naują sielą, gal dar nori su žaliais taškeliais? Taip, ji apsirūkė.

Sėdėk šiam suole, nuo ašarų išpuvusiu vidumi, su kitais pasikorusiais savižudžiais kabinete, kur saulė skleidžia tamsą. Taip, Jis to norėjo, tam iš saulės išplėšė šešias širdis. Kabinete kabo mėlyni žalių akių skliautai. Vyzdžiai niekingai žiūri, pabirę ant grindų, tu juos nužudei. Visi, kas čia, dainuoja negyvas giesmes apsikabinę savo suskirdusias širdis. Tu, tu, tik tu čia kaltas dėl visų spalvotų šių mirčių, Lavonų, užsikabinusių už savo senų voratinkliais apėjusių maldų. Tu.

Ataskaita baigta. Visos maldos suskaičiuotos, dabar gali eiti gyvas giltinės numintu taku.

Ji tavęs ten lauks. Kur nėra žiburių, kelio vidury.

Amen.

Žudyk, žudyk, tik nežiūrėk....

Žiūriu į lubas. Gražūs mėlyni taškeliai, ar ne?..