Kareivėliai.

Trečioj realybėj mane nužudė susapnuotos kareivėlių figūrėlės, kurioms aš net nebesipriešinau, o nubrėžus juodą liniją ant kaklo, leidau perrėžt gerklę. Jie man palinkėjo saldžių sapnų.

O mano kraujas, iš tikro, skanus, kaip vyšnių sirupas.

Baltose lubose ir vėl skaičiuoju baltus taškelius, belaukdama, kol mano kambario sienas vėl apmuš minkšta medžiaga. Bado mane, bado balti šių medžiagų pūkeliai, lyg kaltindami, kad juos teko sukalti surūdijusiomis vinimis. O aš nieko jiems neatsakau, bijau pamest baltų taškelių skaičių, kuris pasimetęs pravirks nesavu balsu. Verksmas mane erzina, ypač jei jis garsesnis nei mano nuolatinė sielos rauda.

Mano sielą nudūrė imperatoriaus trečiasis sūnus, vardu Ignoruoju. Todėl dabar ji verkia, ir kraujuoja mano ašarom. Miršta.

O aš skaičiuoju lubose baltus taškelius.

Mano siela gražiai verkia. Todėl aš jos netildau, o leidžiu kentėti ir verkti.
Skaičius pravirko, pradėjo klykti kaip moka, jis praslydo pro mano kaulėtus pirštus.
Kareivėliai, nužudę mergaitę, sunaikino trečiąją realybę.
Trečioji realybė buvo mano širdis.

Suprask, kur realybė, kur pasaka.
O aš einu surinkti porcelianinių lėlyčių duženų.