Sninga.

Lėtai plazdena. Snaigės. Atsitrenkia į langus, ištirpsta ir numiršta, sukrenta ant žemės viena prie kitos ir spaudžiasi. Kol vaikai ir pikti suaugę jų neišspardo. Snaigėm neskauda, jos jau priprato, ir tik abejingai laukia, kol jas sumindžios. Jos jau nebejaučia. Galbūt dėl to jos šaltos? O gal jos kažkada buvo šiltos, kol stipresni kūriniai jų nepradėjo niekinti?

Galbūt tada jos pavirto šaltais stebuklais, o žmonės piktais burbekliais.

Mažasis Princas tikriausiai mėgintų neužminti ant snaigių, ir pyktų ant kiekvieno suaugusiojo, kuris jas paliestų.

Stebiu tave šitai garsiai skaitantį ir kikenu. Saldžiai tamsiame kambary, kurį silpnai apšviečia dirbtiniai gatvės spinduliai. Nematai? Žinau. Ir tu supranti kodėl. Ne? Na..

aš tik iliuzija, kuri aplanko tave šiais saldumo persotintais žiemos vakarais. Netikra dvasia, kurią tu nužudei, norėdamas pasiekti savo kelionės tikslą. Labas, aš snaigė.

Kitą kartą, netyčiom pagavęs snaigę, leisk jai pačiai numirti.

Nes toks jų tikslas - lėtai ir tyliai ištirpti. Graži mirtis, ar ne?

Skanaus vakaro,

Vaikas.