Užraktas

po penkių sekundžių neliks
nieko dėl ko
tiek kovota
ir išverkta
kapuos tavo svajonės
atnešk joms gėlių
ir primink kad tiki
reinkarnacija

Laikyk savyje svajones užrakintas į narvelį o raktelį praryk niekad neatiduok tegu niekas neina artyn nes tu gali pulti, tu sužvėrėjęs išalkęs pergalės ir laimės dėl jos suėsi bet ką, pirmą pasitaikiusį žmogų.

Taip mes įsimylim nepažįstamus, dėl kurių ryte būna gėda, o vakarais žiūrim filmus, kurių apsimesim niekad nematę, argi negėda, būti savimi tik su savimi?

Mes norim laimės čia ir dabar, sode, nepasiekus saldžiausių obuolių medžio, mes nusipurtom kaštonus ir bandom juos kramtyt, su viltim, kad štai, čia jau obuolys. Iš pradžių mums skanu bet po to, ryte suprantam, kad tai buvo tik dar vienas kaštonas, o obuolys neatriedėjo - sodo gale jis laukia tavęs.

Tau tereikia pasiekti sodo galą, kaip žmogui reikia sulaukti laimės ir atlygio už jo sunkų darbą svajonių link. Jei tenkinsies kaštonais, niekad taip ir nežinosi, ką reiškia atsikąsti obuolio.

Pralaimėk prieš visuomenę ir nuo kaštono eik prie obels, visi žiūrės ir nesupras, o kas blogai?

Bet tu esi vertas daug daugiau. Ne tau prie stalo sėdėti su pirmykščiais.

Tu
Esi
Ateitis
Tik sugauk
Savo raktelį
Pamaitink
Svajones