Nerk

Jauti stiklo šukes tau smingant į delnus, raudoni saulės spinduliai apšviečia pieno baltumo kambarį, kur nieko nėra, tik tavo svajonių šukės. 

Nerk į jas ir susipjaustyk savo širdį, tau taip lemta tau taip lemta pasruvti krauju nuo troškimų begalinių, karštas kraujas lašės per šukes, nes tu taip nori, taip nori, kad nebegali. Bet turėsi galėt.

"Šiame butely yra tavo troškimai, jei nori juos sugauti, turėsi sudaužyti butelį į veidą sau, kad jis pasipiltų krauju - tu paženklintas, tu nori ir nebijai norėti. Jie tave puls, bandys ištraukti tau šukes, užgydyt žaizdas, sakys, ne, ne ne, negali, o tu tik neleisk, susmeik šukes dar giliau, nes jei tu pasiryžęs norėti ir turėti tai, ko nori, turėsi kentėti begalinį skausmą, spausk šukes, nerk į jas, kai kiti bandys tave traukt, nes tu nori, taip nori, kad nebegali.
O jei gali, tada tylėk. Palik butelį uždarytą, pasidėk į spintelę, niekada neliesk. Tu nevertas norėti, todėl vaikščiok sveikas ir nepaliestas su kitais, tu nevertas susitepti ašarom ir krauju, nejudėk. Tau vietos Rojuj nėra. Rojuj, kuris yra Žemėj, čia pat, po tavo kojomis." 

Taip aš nežinodama, kas manęs lauks, nusprendžiau mesti butelį ir sudaužyti jį, ir įsivaizduoti, kad narstau po šukes, bet tik stovėjau visą laiką ties jomis ir išsitraukiau visas jas iš akių. Bet kelio atgal nėra, nes kiekvieną kartą jas pamačius, man širdį skaudės daug labiau, negu skaudėtų jei smeigčiau jas sau į panages, po truputį iš lėto.

Tokia svajonių auka - arba jų nelieti, arba kenti skausmą, visada.

Tik svajonių skausmas malonus, nes karštam kraujui užplūdus širdį, ji pradeda plakti ir parodo tau gyvybę, kurios nemanei net turintis.

Giliai įkvepiu
Neriu
Skauda
Kaip skauda
Bet gera
Kaip
Gera