Mano pirštai prabėga tavo nugara... Ar mes kada nors rasim išėjimą? Tave pagauna šiurpuliukas, tu nusipurtai ir nusišypsai. Aš savo sunkų kūną paleidžiu ir krentu į minkštą žolę, į plaučius įtraukiu jos esybę, garsiai iškvepiu ir negaliu nustot šypsotis.
Dabar gali ir karas vykt, tu to nematysi, nes verkti aš nenoriu ir šieptis man gera per daug, jei kada nors aš pravirksiu - laimės ašarom - tik laimės.
Viskas plevena, viskas taip lengva, skaistu ir tyra. Aš žinau, kad dabar bus tik geriau, gal išėjimo iš beprotybės niekada ir nerasi, bet beprotybė vyksta kasdien. Tavo galvoje, kitų, visas pasaulis pilnas pusgalvių ir bepročių, nusišypsok savo broliams.
Einu pro perlo baltumo paklodžių lauką, jos glosto mano veidą, rankas, o aš šitam neapsakomam tyrume bandau surasti tave.
Tu guli
Lyg negyvas
O ar kada buvai
Gyvas ir tyras
Tarp šitų paklodžių mes juodi nedorėliai, pasišaipę, nusikaltę ir supykdę vieni kitus, dabar bandom sugauti visą šviesą, kaip maži vaikai drugelius, lakstom po pievą baltą ir ieškom savo rojaus, o kur jis, o kur jis?
Rojaus nėra
Aš su tavimi mieliau pajausiu beprotybę, maištą ir karus, nei po Rojaus sodo medžiais sėdėsiu. Tyrumas - tai apgaulė, nes tyrume nebelieka nieko, o aš noriu jausti maištą viduje - mana liepsna dar dega
Mes bepročiai ir mums gera. Mes kasdien susiduriame su savo demonais, bet šypsomės vieni kitiems, man gera, tikrai.
Išėjimo nėra. Mėgaukis labirintu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą