Tamsiam kambary mėtosi šviesūs, tyri žaislai. Kaip tavo sieloje visai
Tu nejuodas,
ir niekada nebuvai
Galbūt esi blogas
Bet geras kažkada
Buvai
Tave įskaudino.
Nukirpsiu savo kasą ir pamiršiu kas buvau. Pabėgsiu. Dingsiu.
Kiekvienas įsipareigojimas - sąskaita, tavo mokslas, draugai, šeima, antra pusė, net tavo hobiai - kiekvienas iš jų tampa grandine prie marmurinių realybės sienų. Tu NEGALI palikti visko ir lėkti vytis vėją, Tu NEGALI būti laisvu, tavęs čia laukia pareigos, teisės ir darbai, kuriuos tu turi padaryti, bet pagal įstatymus, Tu GALI laisvai rinktis, nors niekas tau neleidžia, kai užverti konstituciją.
Tiesos ant lapo ir lieka tik tiesomis ant lapo, nes lapas neverkia - neieško. Lapas konstatuos tau faktą, bet niekada nepaminės, kad yra emocijos.
Kai nori nuteisti žmogų, kuris tiek blogo tau padarė, bet supranti, kad kiek negero jis turėjo patirt, kad turėtų padaryti bloga tau.
Tu gali teisti
Tu gali mane pakarti
Bet ar tu žinai
Kas aš
Ir ką jaučiu
Ir kuo esu
Gyva
Tu nežinai
Bet tu žinai, kuo gyvas
Tu
O aš tuo negyva
Ir nors aš pati apsisuksiu ir vėl stebėsiu žmones piktu žvilgsniu, savo skalėje vertindama jų poelgius, išvaizdą, emocijas ir jausmus, vėliau
Kai mirsiu
Visos piktos akys stebės mane
Karalystėje dangaus
Už kiekvieną piktą nužiūrėjimą tu užsidirbi po akį, kuri po mirties tave stebės.
Ir tau jauku nebus
Kai dešimt tūkstančių akių
Nevienodai sumirksės
Ir prisimerks
Piktai
Teisdamos kiekvieną tavo žingsnį
Jei matai, kas tau nepatinka - užsimerk. Nebent popieriaus lape parašyta, kad turi reaguot
Meluoju
Popieriaus lapas nieko nežino
Teisėjai pasigaili, nes ir jie nėra šventi
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą