Graikiniais riešutais mušu ritmą į stalą, o kur tu, mano laime, šoku tavo šokį ir kviečiu tave, bet tu ne čia.
Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Pakeliu galvą į lubas, o gal į dangų, nežinau, kur aš esu. Įtampa, gręžusi kiekvieną mano kūno raumenį, dabar mane palieka ir pakštelėjusi skruostan - aš dar grįšiu - išeina. Aš žinau, mano mieloji, kad tu grįši, vieną naktį, kai viskas bus gerai, tu suspausi mano plaučius - o kas toliau? - nieko.
Galbūt dabar mane vejasi vilkai, gal aplink mano kaklą vejasi virvė, gal aš skęstu, aš nieko nežinau, pranykus nebūtyje, man nebesvarbu, nors aš mušu juk riešutais į stalą, kur tu - ne dabar.
Aš palinkusi per turėklus, galbūt tuoj nusileisiu upėn, bet šią akimirką, aš niekur jau nesu. Nenoriu niekur būti, nors teks tuoj pat sugrįšt.
Leisk man nepabūti, nor vieną sekundę, nors vieną minutę. Atimk iš manęs nušvitimo laimę, bet nusiųsk mane į nebūtybę, kur aš, suskaičiavusi savo pirštus ir į juos susmaisgčiusi adatėles, grįšiu čia ir vėl nusišypsosiu visiems.
Tik aš būsiu nebuvus, o jie visada buvo, yra ir bus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą