Sapnai.

Ji kvėpteli man į ausį. Jaučiu jos lėtai iškvepiamą kaip bebūtų keista šaltą orą. Ji savo lediniais baltais pirštais pakutena man petį ir ištaria.

"Užsišaldyk."

Aš toliau stebiu tamsėjantį dangų. Nors jaučiu, kad vėjas linguoja mane, pati nejudu. Ji atsisėdusi šalia ant kelmo ir pirštais ji glosto mano blakstienas.

"Tu matai ne tai, kas yra čia. Tai, ką tu matai, tėra iliuzijos. Pamiršk. Nieko nėra, net tavęs."

Tai pasakiusi, ji mane apkabina ir padeda galvą ant peties. Tuomet kaip mažas susimąstęs vaikas ištaria.

"Juk tu žinai... Juk žinai kad tavęs nėra?.."

Ji pažvelgia į mano šaltas skaidriai pilkas akis, kurios stengėsi žiūrėti į tolį.

"Bet kadangi nėra ir manęs, aš su tavimi."

Užsimerkiu. Jaučiu kaip ji su nagu braižo man ant skruosto gėlytę. Ramu. Nors vėjas neapsakomai stiprus, viskas atrodo ramu. Jaučiu kaip nugarą glosto besiplaikstantys plaukai.

"Kas tai? Ką visa tai reiškia? Kodėl?"

Ji tyli. Tyli ir žiūri į juoduojantį dangų.

"Sapnai." - teištaria man ji.

Aš atsimerkiu, ir stebiu dangumi plaukiančius balkšvus debesis. Jaučiu kaip lengvas vėjelis glosto mano veidą ir šniurena šalia esančio klevo lapus.

Visa tai tebuvo tik iliuzijos. Sapnai.