Kaltė.

Kvėpuok kraujo lašiukais, džiūstančiais ant tavo suskeldėjusių lūpų. Kartais plaučiai ima trupėti, tuomet kartu trupa ir tavo pasaulis, tu imi nervingai kramtyti lūpas ir stebėti praeivius - taip, jie tau įkąs.
Atsiguli ant katedros grindų, o žmonės ima sakyti, kad tu negerbi religijos? Ar tikrai? Jūs klaupiatės prieš Jį, o aš atgulus atiduodu savo sukandžiotą ir juodą sielą.
...Ar pastebėjot, kaip ten gražu? Skaičiuojant paskutinius savo sapnus, supranti, kad skaičius sutapo su paskutinės vakarienės trupinių.
Ir visgi Jis tave myli, nebijok, seka tave kiekviename žingsnyje. Tu jauti kaltinantį žvilgsnį, smingantį į nugarą, nors iš tikro Jis tave stebi užuojautos ir palaikymo pilnomis akimis.

Jis tai tu. Ir jei tu netiki Juo, netiki savimi. Jei žudai jį savyje, iš tikro žudai save.
Tu imi tirpti savo paties neapykantoje. Skausmo katilas.

Tuomet turi kvėpuoti kraujo lašiukais, džiūstančiais ant tavo suskeldėjusių lūpų. Kartais plaučiai ima trupėti, tuomet kartu trupa ir tavo pasaulis, tu imi nervingai kramtyti lūpas ir stebėti praeivius - taip, jie tau įkąs.

Aš visada sakiau, kad netikiu Juo, bet šįvakar jaučiu kaltę. Prieš Jį, prieš savo pavargusias akis.