Labas Pasauli,
gera ir vėl Tave matyti, nors ir mačiau visą naktį, ir rytą. Vis dar bandau suprasti, kodėl man neleidi miegoti naktimis, ir ką nori parodyti įstabaus šiame tamsiame, kai kada apniukusiame, arba kai kada pripildytu penkiais šimtais vienu milijonu šešiais šimtais dvidešimt du tūkstančiais septyniais šimtais trisdešimt vienu mažu žiburėliu (taip, aš kartojuosi iš Mažojo Princo) danguje. Tikriausiai tu nesupratai sakinio, nes jis beprotiškai ilgas, ir dar beprotiškiau painus? Nepyk, juk tai pirmasis mano laiškas Tau. :)
Bet jeigu jau rašau laišką Tau, tikriausiai kai ir visuose įprastuose laiškuose žemiečiams, turėčiau papasakot, kaip man sekas. O man sekas tikrai neblogai. Po truputį Gyvenimas vėl su manim draugauja, nors ir labai nenoriai atleido. Bet aš labai gražiai atsiprašau. Žinai mane, kaip aš moku atsiprašyt.
Dar galiu papasakot, kad šiandien tikrai dar ypatinga diena, nes pamėgau Juodąją arbatėlę. Tik kitąkart nereikia tiek daug citrinos. Ir štai dabar sėdžiu balkone ant grindų, saulė piktokai spigina į akis (ji niekada manęs nemėgo. Gal žinai kodėl?), šalia mano Juodos arbatos stiklinis puodelis su trim šaukšteliais cukraus ir labai geltona citrina, dar krūva senų laikraščių, ausinės, ir dainuojamosios poezijos radijas, kur daug daug dėdžių ir tetų dainuoja gražias dainas, su kuriomis prasidėjo mano rytas.
Nepyk už mano labai šuoliuojančias mintis, juk tai tik pradžia! Tikiuosi Tu suprasi, ką šiuo laiškučiu norėjau pasakyt. Jei visgi panorėtum suprasti jo tikrą dvasią, skaityk su šypsenos užuomina, labai pašnibždomis, ir spindinčiomis akim. Dar su arbata. ŠŠŠ... Tyliau. Štai taip. :)
Tikiuosi perskaitei iki šios eilutės, norėčiau susapnuoti tavo atsakymą šį vakarą. Žinau, kad Tu kompiuterio neturi, ir taip pat popieriaus, ir rašiklio, tai prašau atsakyti per sapnus.
Gražios dienos Tau, Malonių akimirkų, ir nesipyk su Karštakošiu Gyvenimu :)
Su didele Meile,
NiNo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą