Aš nesijaučiu laiminga. Lyg nepastebint po truputį slysčiau. Ar taip turi būti?
Ji išmėto visus savo prisiminimus, o pati atsigula ir stebi veidrodį. Atspindžio jame nėra. Jos čia nėra.
Manęs čia nėra. Aš skraidau padebesiais, aš viską pamirštu, aš žadėjau kad šitaip nebus. Aš nenorėjau sulaužyti dar vieno pažado sau.
Veidrodis turi lygų paviršių, kuriame atsispinti taip pat lygi siena. O tarp šių dviejų objektų - tuštuma. Sienoje atsispindi veidrodis.
Atrodo, kad į viską žiūriu ne taip, neteisingai arba blogai. Nupirkit man smegenų, labai prašau.
Lubos atspindi jos išsidraikiusius plaukus ir trapų kūną. Jos abejingą žvilgsnį į veidrodį. Pamirštus vyzdžius, kurie kažkada buvo pakabinti ant lubų.
Kodėl viskas turi būti tobula? Kodėl aš noriu, kad viskas būtų tobula? Nesugebant susitaikyti su savimi tokiu, kokiu esi, gal ir skatina tobulėjimą, tačiau dažnai tuo pačiu paskatina savo gyvenimo sutrumpinimą.
Ji jauna, ji dar tik turi pradėti savo pasaką, tačiau elgiasi taip, lyg ją pabaigtų. Dar viena pasaka su nuostabiai nepaaiškinama pabaiga, kurios iš tikro nėra.
Aš vis su naujais etapais. Aš vis ne čia. Arba turėjau būti ne čia. Nebežinau ko laukiu, nebežinau ko nekenčiu, nebežinau ko noriu. Aš nežiniukas, nukirskit man galvą.
Ji mato grindis tačiau jaučia bedugnę. Siūlai, įrėžti į jos odą, paliko randus. Ji perbraukia per juos pirštu ir prisimena pasakas.
Nupirk man gyvenimą... Prašau.
"Nupirk man gyvenimą, prašau..." - ji ištaria su kartėliu. Tuomet pasuka galvą į šoną ir stebi rūko žaismus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą