Kaip mano vaikystės pasakose našlaitėlė pamotei galvą nukirsdavo, o sukapotą kūną išmėtydavo kapinėse.
Liūdni cirko pasirodymai. Žmonės arenoje juokiasi, akrobatai ir klounai pasislėpę prieš savo numerį verkia. Aš juos stebiu ir šypsausi. Manęs čia nėra, nebuvo, bet galbūt kada nors aš būsiu vienas iš verkiančių akrobatų, ir bandysiu pereiti plonu ir sutriušusiu lynu.
Žmonės susidomėję stebės.
Aš laiminga, šypsausi kaip paskutinė beprotė, nes paskutiniu metu dažniausiai vartojamas žodis yra kada nors. O aš jaučiu, kad kada nors yra jau tuoj tuoj. Gal poryt, gal po savaitės. Tuoj tuoj.
Dievinu lūžius. Tuomet imu nebegalvoti, kaip ir toji našlaitėlė, apimta siaubo.
Miegu su pasakom.
Saldžių, žiūrovai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą