To, ko senai nebėra.

Pasirodo, tavo pastangų neįvertino niekas. Tu daugybę laiko iššvaistei tam, kas buvo tikrai jo nevertas. Kai pasako "Tu gabi, tu galėjai.." (būtuoju laiku? taip, nes šiandien jau per vėlu). Tada apima tas jausmas, kad pusę savo norų, svajonių, laiko ir galimybių nužudei, kad pasitarnautum tam, kas buvo tikrai visiškai to nevertas.Elgtis taip, lyg to nebūtų.

"Nekankink savęs, matau, kad negerai. Eik iš čia."

Mano atkaklumas mirė. Šešis kartus sulaikiau ašaras tam, kad kitiems nepasirodyčiau silpna. O gal reikėjo...

Negi tai taip sunku? Tu pasikeitei, tu nusivažiavai.." - kartoja man kasdien.

Per ašaras atlikinėju tai, ką anksčiau tiesiog dievindavau. Nuovargis jau matomai slegia pečius, ima skaudėti viską, pomėgį darbui paguldė į komą apatiškumas ir įtampa. Nuolatinė šypsena tapo iššiepiamais dantimis, viršų paėmė pyktis, kad mane pastoviai, pastoviai kankina.

Šiandien man sunku. Sunku taip, kaip senai nebuvo, bet aš pasiryžusi viską iškęsti. Viena, kaip visuomet ir buvo.

Retkarčiais, bet tik retkarčiais, norėčiau, kad kažkas mane iš tikro pamatytų ir paglobotų. Nes paprastai aš per dažnai globoju.

Gyvenimo pamokos. Kai kada nuo jų skauda iki pat kaulų, kai kada tiesiog rėžia širdį. Bet šiaip ar taip, visada ko nors išmoksti.

Šiandien mokinuos vaidinti.