Dėlioja iš sulaužytų kaulų palapinę. Matyt, slėpsis. Matyt žino, kad niekada nepasislėps. Bet vistiek bėga. Bandydama pasiskandinti, stebėdama lubas, skaitydama kitų žmonių blakstienų virptelėjimus ir apkabinusi Mažąjį Princą (pasąmoningai bando jį pasmaugti - nes aš niekad nebuvau kaip tu) šneka, kad atsibodo aplinka, tušti žvilgsniai, ieškantys kirvio, kad paglostyt galvą, tuo pačiu ir ją nukirsti.
"Veidmainiai. Visi jie veidmainiai."
Atsibodo. Nori tikriausiai numirti, bet niekam nesako, nes nuves pas psichologą, nors jis nebepadės. Reikia savęs, norint išspręsti visus smegenų žievės vingių galvosūkius. Sielos užduodamos mįslės.
"Tu manimi gali pasitikėti. Aš pasirūpinsiu, kad viskas būtų tobula. Perleisk gyvenimą tam, kas su juo susitvarkytų daug geriau."
Dvejonės, kiekviena pasakos pradžia. Kažkada norėjo į bažnyčią, bet išsigando Dievo, o gal savęs, nes sutinka bažnyčioj ne Dievą, o save. Save ir šešias pribaigtas širdis, paskutinės vakarienės trupinėliai.
"Ar aš mirsiu?"
Bet baimės išlieka. Nebėga, nes matyt žino, kad nepabėgs. Kartoja. Skęsta. Gyvena su mirusia siela. Tai juk kitaip, taip juk geriau, taip tylu. Nužudė kitus, pribaigia save. Sutrupėję sapnai.
"Ne. Tik atiduok save."
Supratau, kad skęstu tik tada, kai pradėjau jausti skausmą plaučiuose. Tuojau pat išnirus, susisukau į kaulėtą kamuoliuką, ir tyliai sušnabždėjau:
"Sutinku."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą